Rugsėjo 26-oji – Europos kalbų diena ir daugiakalbė Lietuva

Rugsėjo 26-ąją minima Europos kalbų diena kviečia pagalvoti, kokią vietą mūsų kasdienybėje užima gimtoji, kaimynų ir kitos mokamos kalbos. Lietuvoje tai nėra vien mokyklos tema: skirtingų kalbų prireikia keliaujant, dirbant, skaitant, bendraujant su artimaisiais ar bandant suprasti šalia gyvenančius žmones. Šios dienos mintis paprasta – kalbų galima mokytis visą gyvenimą.

Kodėl Europos kalbų diena minima rugsėjo 26-ąją

Oficiali Europos kalbų dienos svetainė nurodo rugsėjo 26-ąją kaip kasmetinę minėjimo datą. Diena siejama su Europos Tarybos pastangomis skatinti kalbų mokymąsi, daugiakalbystę ir pagarbą Europos kalbinei įvairovei. Ji pradėta minėti 2001 metais, po Europos kalbų metų. Tai Europos Tarybos iniciatyva; jos nereikėtų painioti su teiginiu, kad visoje Europoje kalbų politika yra vienoda.

Minėjimas primena, kad kalba nėra tik pamokoje išmoktas žodynas. Ja žmonės palaiko ryšį su šeima, perduoda pasakojimus, aiškina savo patirtį ir susipažįsta su kitų patirtimi. Todėl kalbų įvairovė apima ir plačiai vartojamas tarptautines kalbas, ir tas, kurias žmogus dažniau girdi namuose ar savo krašte.

Europos kalbų diena taip pat skatina mokytis kalbų įvairiais gyvenimo tarpsniais. Mokymasis gali prasidėti mokykloje, bet ja nesibaigia: suaugusysis gali grįžti prie anksčiau mokytos kalbos, išmokti kasdieniam pokalbiui reikalingų frazių ar pradėti suprasti kalbą, kuria kalba jo kaimynai. Šios dienos prasmė nepriklauso nuo pažymio ar tobulo tarimo.

Lietuvoje daugiakalbystė prasideda nuo gimtosios kalbos

Lietuvių kalba daugeliui Lietuvos gyventojų yra pirmasis būdas įvardyti savo aplinką. Rūpinimasis ja ir domėjimasis kitomis kalbomis gali vykti kartu. Mokantis naujų žodžių kitoje kalboje, neretai tenka tiksliau pagalvoti ir apie savosios kalbos reikšmes: kaip pasakytume tą patį, kokį kreipinį pasirinktume, ko pažodžiui išversti nepavyktų?

Lietuvos kasdienybėje galima išgirsti ne vien lietuvių kalbą. Skirtingose šeimose ir bendruomenėse vartojamos kitos gimtosios kalbos, o mokykloje, darbe ar kelionėje žmonės susiduria su užsienio kalbomis. Šios patirtys nėra vienodos: vienam antroji kalba reikalinga kasdien, kitam ji lieka retai naudojamas, bet vertingas ryšys su žmogumi ar vieta.

Daugiakalbystė nereiškia, kad kiekvienas turi laisvai kalbėti keliomis kalbomis. Vienas žmogus gali gerai skaityti, bet nedrąsiai kalbėti; kitas – suprasti šeimos narius, nors pats atsako lietuviškai. Tokie skirtumai padeda suprasti, kodėl kalbos mokėjimas nėra vienas nekintamas įvertinimas. Jis priklauso ir nuo to, kur, su kuo bei kaip dažnai kalbą vartojame.

Ką pakeičia dėmesys kaimynų kalboms

Galvojant apie užsienio kalbas lengva pirmiausia prisiminti tas, kurios praverčia tolimose kelionėse. Tačiau Europos kalbų diena suteikia progą atsigręžti ir į artimiausią aplinką. Lietuvos skaitytojui tai gali būti kalba, girdima jo mieste, šeimos istorijoje ar už valstybės sienos. Net keli žodžiai kartais padeda pradėti pokalbį mandagiau ir atidžiau.

Kaimynų kalbų pažinimas gali prasidėti nuo paprastų klausimų: kaip tariamas vietovės pavadinimas, kaip pasisveikinama, kokia kalba žmogus norėtų gauti informaciją? Atsakymų nereikėtų spėti vien iš pavardės ar kilmės. Geriausias būdas parodyti pagarbą – paklausti paties žmogaus ir išklausyti jo pasirinkimą.

Kalbos žinios taip pat turi praktinę ribą. Kelios išmoktos frazės palengvina pirmą kontaktą, bet sudėtingą informaciją, pavyzdžiui, apie sveikatą ar teises, svarbu suprasti tiksliai. Tokiais atvejais verta ieškoti aiškios informacijos suprantama kalba arba kvalifikuotos vertimo pagalbos. Domėjimasis kalbomis prasideda nuo smalsumo, o pasitikėjimas auga tada, kai vieni kitus suprantame teisingai.

Kaip kalbų mokymąsi pratęsti po rugsėjo 26-osios

Kalbų dienos minėjimui nereikia specialaus renginio. Galima pasirinkti nedidelį, pakartojamą veiksmą: perskaityti trumpą tekstą mokoma kalba, paklausyti pokalbio, išmokti kelis kasdienius sakinius arba paprašyti pažįstamo paaiškinti žodį jo gimtąja kalba. Svarbiausia pasirinkti tai, ką norėsis pakartoti ir kitą savaitę.

Pradėti padeda konkretus tikslas. Vietoj pažado „išmokti kalbą“ galima nuspręsti per mėnesį išmokti prisistatyti, suprasti kelionės nuorodas ar perskaityti trumpą naujieną. Toks tikslas leidžia pastebėti pažangą ir parodo, kokių žodžių iš tiesų trūksta. Jei kalba ilgai nebuvo vartota, trumpas grįžimas prie jos taip pat yra mokymasis.

Renkantis veiklą verta pagalvoti, kur kalba iš tiesų praverstų. Norinčiam skaityti užteks pradėti nuo trumpo teksto, o siekiančiam susikalbėti naudingiau kartoti garsiai ir mokytis užduoti paprastus klausimus. Taip rugsėjo 26-osios mintį lengviau susieti su įprasta diena ir pastebėti, kuris mokymosi būdas skatina tęsti.

Rugsėjo 26-oji gali būti proga paklausti savęs, kuri kalba jau yra mano gyvenime ir kurią norėčiau geriau suprasti. Atsakymas nebūtinai bus populiariausia užsienio kalba. Tai gali būti senelių vartota kalba, kasdien girdima kaimynystėje ar ta, kuria parašyta mėgstama knyga. Nuo tokio asmeninio ryšio lengviau pradėti mokytis ir tęsti mokymąsi visus metus.

Parengė „Vartotojų teisės“ redakcija.

Šaltinis: Europos kalbų diena