Spalio 11-oji: Vilnius grįžo, bet suverenitetas susiaurėjo

1939 m. spalio 11 d. įsigaliojo Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartis, pagal kurią Lietuvai buvo perduotas Vilnius ir dalis Vilniaus krašto. Kartu Lietuva sutiko savo teritorijoje įkurdinti sovietų kariuomenės bazes, todėl Vilniaus sugrąžinimas vyko didėjant priklausomybei nuo Sovietų Sąjungos. Kitas svarbus šios istorijos etapas – 1940 m. birželio okupacija, kurios negalima laikyti automatiškai sutarties nulemta, tačiau ji parodė, kokia trapi tapo Lietuvos nepriklausomybė.

Spalio 11-oji – sutarties įsigaliojimo, ne pasirašymo diena

Lietuva ir Sovietų Sąjunga sutartį pasirašė 1939 m. spalio 10 d. Jos įsigaliojimo data – spalio 11-oji. Šis skirtumas svarbus: kalbant apie „Vilniaus grąžinimą“, dažnai suglaudžiami keli atskiri įvykiai – derybos, dokumento pasirašymas, jo įsigaliojimas ir vėlesnis miesto bei krašto perdavimas.

Vilnius nuo 1920 m. buvo Lenkijos valdžioje, o Lietuva jį laikė savo sostine. 1939 m. rugsėjį Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją ir užėmus jos rytines teritorijas, Maskva įgijo galimybę spręsti ir Vilniaus krašto likimą. Lietuvos diplomatams teko derėtis su daug galingesne valstybe tuo metu, kai regione sparčiai keitėsi sienos ir didėjo karinė grėsmė.

Ką nustatė spalio 10 d. sutartis

Sutarties pavadinime kalbama apie Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimą Lietuvai bei Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbą. Lietuvos teisės aktų registre paskelbtas dokumento tekstas leidžia šias dvi dalis skaityti kartu: teritorinis sprendimas buvo susietas su kariniu susitarimu.

I straipsnyje Sovietų Sąjunga įsipareigojo perduoti Lietuvai Vilnių ir Vilniaus sritį. Tačiau perduodama teritorija neapėmė viso istorinio Vilniaus krašto, kurio Lietuva siekė. Sutarties II straipsnis nustatė naują sieną ir numatė konkrečių teritorijų priskyrimą, todėl „Vilniaus krašto grąžinimas“ neturėtų būti suprantamas kaip viso regiono perdavimas.

IV straipsnyje apibrėžtas sovietų kariuomenės buvimas Lietuvoje. Sovietų Sąjunga gavo teisę įkurdinti Lietuvos teritorijoje iki 20 000 savo karių, o sutartyje buvo numatyta įsteigti karines bazes ir dislokuoti jose kariuomenę. Tai buvo itin didelė kaina valstybei, kurios gyventojų skaičius ir kariuomenė buvo gerokai mažesni. Tikslų teisinį įsipareigojimą nusako pats straipsnis, todėl verta remtis jo tekstu, o ne vien trumpomis vėlesnėmis santraukomis.

Sutartyje taip pat buvo numatyti teritoriniai ir kariniai įsipareigojimai, kurie pakeitė Lietuvos saugumo aplinką. Vilniaus perdavimas buvo realus diplomatinis laimėjimas, tačiau sovietų įgulų atsiradimas Lietuvoje suteikė Maskvai tiesioginį karinį svertą valstybės viduje.

Vilniaus sugrįžimo džiaugsmas ir sovietų bazių šešėlis

1939 m. spalį Vilniaus grįžimas Lietuvai turėjo didelę simbolinę reikšmę. Miestas buvo laikomas istorine sostine, o jo netektis ilgus metus formavo Lietuvos užsienio politiką ir visuomenės atmintį. Dėl to sutarties pasirašymas daliai visuomenės galėjo atrodyti kaip ilgai laukto tikslo įgyvendinimas.

Vis dėlto džiaugsmas nepanaikino politinės ir karinės kainos. Raudonosios armijos bazės reiškė, kad Lietuvoje dislokuota svetimos valstybės kariuomenė, kurios buvimas ribojo Lietuvos galimybes savarankiškai spręsti saugumo klausimus. Sutarties kalba apie savitarpio pagalbą savaime neįrodo, kad santykiai buvo lygiaverčiai: būtina vertinti ir tuometinį jėgų santykį, ir tai, kaip kariuomenės dislokavimas pakeitė Lietuvos padėtį.

Kodėl sutartis vertinama skirtingai

Vertinant spalio 10 d. sutartį reikia atskirti du teiginius. Pirma, Sovietų Sąjunga perdavė Lietuvai Vilnių ir dalį Vilniaus srities. Antra, tuo pačiu susitarimu Lietuva įsileido sovietų kariuomenės bazes ir sutiko su jos buvimu savo teritorijoje. Abu teiginiai yra dokumento dalis; vieno pabrėžimas neturėtų panaikinti kito.

Sutartis sudaryta ne laisvai pasirinktoje, taikioje aplinkoje. Sovietų Sąjunga tuo metu turėjo karinę persvarą ir kontroliavo teritorijas, kuriose buvo Vilnius. Tai padeda suprasti, kodėl Lietuvos vadovybė priėmė tokias sąlygas, tačiau savaime nepaverčia jų lygiaverčiu susitarimu. Istorikai šį įvykį vertina platesniame 1939–1940 m. Lietuvos užsienio ir saugumo politikos kontekste.

Nuo bazių iki 1940 m. okupacijos

Sovietų kariuomenės bazių įkurdinimas apribojo Lietuvos suverenitetą dar iki 1940 m. birželio. Tačiau svarbu nepaversti spalio sutarties ir vėlesnės okupacijos vienu įvykiu: 1939 m. dokumentas nustatė teritorijos perdavimą ir bazių klausimą, o 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Šiuos etapus sieja didėjanti sovietų įtaka, bet jų datos, sprendimai ir teisinis pobūdis skiriasi.

Taigi spalio 11-oji primena dvejopą Lietuvos istorijos momentą: į Vilnių sugrįžo Lietuvos valdžia, tačiau kartu šalyje atsirado svetimos kariuomenės bazės. Kitas patikrinamas šios sekos etapas – 1940 m. birželio okupacija, po kurios Lietuvos valstybingumas buvo panaikintas.

Šaltiniai: 1939 m. spalio 10 d. sutarties tekstas Lietuvos teisės aktų registre; Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos teisės aktų registras