Rugsėjo 30-oji: ką Niurnbergo nuosprendis pasakė apie vadovų atsakomybę

1946 m. rugsėjo 30 d. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas pradėjo skelbti nuosprendį pagrindinių nacistinės Vokietijos vadovų byloje. Jo reikšmė siekia toliau nei atskirų kaltinamųjų likimai: tribunolas nagrinėjo konkrečių žmonių veiksmus ir atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus, net jei jie veikė valstybės vardu. Nuosprendžio skelbimas baigėsi spalio 1 d., todėl abi datos priklauso tam pačiam istoriniam įvykiui.

Koks procesas vyko Niurnberge 1946 m. rugsėjo 30-ąją

Tarptautinį karinį tribunolą po Antrojo pasaulinio karo sudarė keturios sąjungininkės: Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga. Niurnberge jis teisė pagrindinius nacistinės Vokietijos politinius, karinius ir kitus vadovus. Byla prasidėjo 1945 m. lapkritį, o 1946 m. rugsėjo 30 d. prasidėjo nuosprendžio paskelbimas.

Šią datą lengva suprasti klaidingai, jei ji pateikiama kaip vienos dienos teismo pabaiga. Kaip nurodo Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus, nuosprendis buvo skelbiamas rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. Rugsėjo 30-oji žymi paskelbimo pradžią, o ne atskirą nuosprendį ar naują bylą.

Tribunolas sprendė individualių kaltinamųjų kaltę. Tai reiškė, kad vien priklausymas režimui savaime neatsakė į klausimą, už ką atsakingas konkretus žmogus. Teismas vertino jo pareigas, veiksmus ir ryšį su kaltinime nurodytais nusikaltimais. Skirtingų kaltinamųjų atžvilgiu priimti sprendimai nebuvo vienodi: dalis buvo nuteisti, dalis išteisinti.

Kokius nusikaltimus nagrinėjo tribunolas

Pagrindinių karo nusikaltėlių byloje kaltinimai apėmė keturias tarpusavyje susijusias kategorijas. Jos padeda suprasti, kodėl procesas neapsiribojo vien mūšio lauke padarytais veiksmais:

• Bendras planas arba sąmokslas buvo siejamas su kitais kaltinime nurodytais nusikaltimais.
• Nusikaltimai taikai apėmė agresyvaus karo planavimą, rengimą, pradėjimą ar vykdymą.
• Karo nusikaltimai apėmė karo įstatymų ir papročių pažeidimus, įskaitant elgesį su karo belaisviais ir civiliais okupuotose teritorijose.
• Nusikaltimai žmoniškumui apėmė, be kita ko, civilių žudymą, naikinimą, pavergimą ir persekiojimą.

Šios kategorijos apibūdina skirtingus veiksmus. Agresyvaus karo pradėjimas buvo atskiras kaltinimo klausimas nuo elgesio su belaisviais ar civilių persekiojimo. Kartu jos leido teismui nagrinėti platesnį vadovų vaidmenį: sprendimus dėl karo, įsakymus ir dalyvavimą vykdant nusikaltimus.

Holokaustas buvo svarbi tribunole nagrinėtų nacistinio režimo nusikaltimų istorijos dalis. Vis dėlto visas Niurnbergo procesas negali būti sutrauktas į vieną nusikaltimą ar vieną aukų grupę. Teismas nagrinėjo įvairius kaltinimus ir kiekvieno teisiamo asmens atsakomybę pagal byloje pateiktus įrodymus.

Ką nuosprendis nustatė apie asmeninę atsakomybę

Svarbiausias šio proceso principas buvo tas, kad tarptautinius nusikaltimus įvykdo žmonės, todėl valstybės pareigos savaime neapsaugo vadovo nuo atsakomybės. Tribunolas atmetė mintį, jog aukštas postas leidžia išvengti atsakymo už nusikalstamus sprendimus ar veiksmus.

Tai taip pat nereiškė, kad kiekvienas vadovas automatiškai atsakė už viską, ką padarė režimas. Kaltę reikėjo sieti su konkrečiu asmeniu ir konkrečiais kaltinimais. Dėl to kalbant apie Niurnbergo nuosprendį svarbu atskirti politinę ar moralinę atsakomybę nuo teismo nustatytos baudžiamosios atsakomybės.

Gynyboje galėjo būti keliamas ir įsakymų vykdymo klausimas. Tribunolo principas buvo tas, kad veikimas pagal viršininko ar valstybės įsakymą savaime nepanaikina asmeninės atsakomybės. Konkretaus žmogaus padėtis ir pasirinkimo galimybės vis tiek turėjo būti vertinamos byloje. Šis niuansas svarbus: principas kalba apie atsakomybės vertinimą, o ne apie prielaidą, kad kiekvienas vykdytojas buvo vienodai kaltas.

Kodėl šios bylos nereikėtų painioti su vėlesniais procesais

Žodis „Niurnbergas“ dažnai vartojamas visiems po karo tame mieste vykusiems teismams apibūdinti. Tačiau 1946 m. rugsėjo 30 d. pradėtas skelbti nuosprendis priklausė vienai konkrečiai bylai – pagrindinių karo nusikaltėlių procesui tarptautiniame kariniame tribunole.

Vėliau Niurnberge vyko kitos bylos, kuriose buvo teisiami kitų sričių pareigūnai ir specialistai. Tai buvo atskiri procesai, turėję kitus kaltinamuosius ir savo sprendimus. Jų negalima priskirti rugsėjo 30 d. pradėtam skelbti nuosprendžiui vien todėl, kad jie vyko tame pačiame mieste.

Šio istorinio proceso taip pat nereikėtų tapatinti su šiuolaikiniais tarptautiniais teismais. Niurnbergo tribunolas buvo įsteigtas konkrečiam pokario teismui. Vėlesnės institucijos veikia pagal savo steigimo dokumentus, jurisdikciją ir procedūras. Niurnbergo palikimas padeda suprasti asmeninės atsakomybės idėją, bet pats 1946 m. sprendimas nenusprendžia šiandien nagrinėjamų bylų baigties.

Ką rugsėjo 30-oji primena šiandien

Viešose diskusijose apie karo nusikaltimus dažnai minimi valstybės, kariuomenės ar režimo veiksmai. Niurnbergo nuosprendis primena papildomą klausimą: kokį vaidmenį atliko konkretus asmuo ir kokie įrodymai sieja jį su konkrečiu nusikaltimu? Šis klausimas leidžia kalbėti tiksliau, nepriklausomai nuo vadovo titulo ar politinės įtakos.

Lietuvos skaitytojui rugsėjo 30-oji yra proga atskirti tris dalykus: 1946 m. tarptautinio tribunolo sprendimą, vėlesnius Niurnbergo procesus ir dabartines bylas. Skaitant teiginį apie „Niurnbergo nuosprendį“, pirmiausia verta patikrinti, apie kurį procesą kalbama, kas buvo teisiamas ir kokią nusikaltimų kategoriją teismas nagrinėjo. Būtent taip istorinė data padeda tiksliau suprasti asmeninės atsakomybės principą.

Šaltinis: United States Holocaust Memorial Museum