Rilkė apie kantrybę, kai atsakymų dar nėra

Kai svarstote, ar priimti naują darbo pasiūlymą, ar tęsti mokslus, neapibrėžtumas dažnai reikalauja ne skubaus atsakymo, o aiškesnio santykio su klausimu. Raineris Maria Rilkė šią būseną aprašė kaip kantrybę, tačiau jo mintis nėra kvietimas taikstytis su žala, vienatve ar uždelsti reikalingą pagalbą.

Citata iš 1903 metų laiško

Viename garsiausių rinkinio „Laiškai jaunam poetui“ fragmentų Rilkė rašo:

„Turėkite kantrybės su visa, kas neišspręsta jūsų širdyje, ir pamėginkite pamilti pačius klausimus – tarsi užrakintus kambarius ar knygas, parašytas labai svetima kalba. Neieškokite dabar atsakymų, kurių jums negalima duoti, nes negalėtumėte jais gyventi. O svarbiausia – gyventi viskuo. Galbūt pamažu, patys to nepastebėdami, vieną tolimą dieną įaugsite į atsakymą.“

Šis lietuviškas vertimas parengtas redakcijos iš vokiško originalo „Briefe an einen jungen Dichter“. Cituojamas tekstas yra iš 1903 m. balandžio 23 d. laiško Franzui Xaverui Kappusui; jo vokišką leidimą galima tikrinti viešai prieinamame Rilkės laiškų leidime. Angliškame klasikiniame leidime šį fragmentą vertė M. D. Herter Norton, todėl formuluotės tarp skirtingų kalbų gali nežymiai skirtis.

Svarbu ir tai, ko Rilkė nesako. Jis nežada, kad kiekvienas laukimas būtinai atneš gerą rezultatą. Jis kalba apie žmogaus vidinį gebėjimą išbūti su dar nesusiformavusiu sprendimu, o ne apie pareigą kentėti aplinkybes, kurios žeidžia ar kelia pavojų.

Kam buvo skirti „Laiškai jaunam poetui“

Rilkė 1903–1908 metais susirašinėjo su jaunu karo akademijos auklėtiniu Franzu Xaveru Kappusu. Kappusas prašė poeto įvertinti savo kūrybą ir pasakyti, ar verta rinktis literatūros kelią. Rilkė atsisakė tapti jo gyvenimo teisėju: jis nesiūlė greito verdikto, bet ragino atidžiau pažvelgti į klausimus, iš kurių tas noras kyla.

Todėl ši citata dažnai skamba kaip raminantis gyvenimo patarimas, nors jos pirmasis adresatas buvo žmogus, abejojantis savo pašaukimu. Laiško tonas literatūriškas ir asmeniškas. Tai nėra psichologinės sveikatos metodika, teisinė konsultacija ar universali sprendimų priėmimo taisyklė.

Rilkės kantrybė nėra pasyvumas. Ji veikiau primena laiką, per kurį žmogus renka patirtį, pastebi savo reakcijas ir išmoksta tiksliau įvardyti, ko iš tikrųjų nori. Atsakymas, jo vaizdiniu, ne tiek randamas iš karto, kiek pamažu tampa gyvenamas.

Kai Vilniuje tenka rinktis darbą, kurio dar nesate tikri norintys

Įsivaizduokime konkretų scenarijų: Vilniuje dirbantis žmogus gauna pasiūlymą pereiti į geriau apmokamą pareigybę, bet abejoja dėl darbo krūvio, komandos kultūros ir to, ar nauja kryptis neatitolins nuo jo ilgalaikių planų. Aplinkinių patarimai gali būti priešingi: vieni ragina nepraleisti progos, kiti – saugoti stabilumą.

Tokioje situacijoje Rilkės mintis gali padėti pakeisti klausimą. Vietoj „ar turiu sutikti šiandien?“ verta paklausti: „kokios informacijos man trūksta, kad sprendimas būtų mano?“ Tai nereiškia ignoruoti pasiūlymo terminą. Reiškia atskirti skubą nuo tikro aiškumo.

Praktiškai gali padėti trumpas, konkretus veiksmas:

• paprašyti rašytinio pareigų, atlygio ir bandomojo laikotarpio aprašymo;
• pasitikslinti, kaip organizuojamas viršvalandinis darbas ir atostogos;
• įvardyti tris sąlygas, be kurių pasiūlymas jums netinka;
• nusistatyti datą, iki kurios priimsite sprendimą;
• pasitarti su patikimu žmogumi, kuris nepriims sprendimo už jus.

Čia kantrybė nėra delsimas be pabaigos. Ji gali reikšti vieną papildomą vakarą sutarties sąlygoms perskaityti ar vieną tikslų pokalbį su būsimu vadovu. Kartais būtent toks mažas tarpas tarp impulso ir atsakymo leidžia išgirsti savo argumentus.

Klausimai, kurie padeda neišsigąsti neaiškumo

Rilkės laikysena gali būti naudinga, jei klausimai veda į veiksmą, o ne uždaro žmogų abejonėse. Galima užsirašyti: kas šiame pasirinkime kelia baimę? Kas yra patikrinamas faktas, o kas – mano spėjimas? Kokia kaina būtų priimti sprendimą per greitai? Kokią pagalbą galiu gauti dabar?

Ne kiekvienas klausimas turi laukti. Jei darbo vietoje patiriamas spaudimas, priekabiavimas, diskriminacija, neišmokamas atlygis ar nesaugios sąlygos, pirmiausia svarbu fiksuoti aplinkybes ir ieškoti konkrečios pagalbos. Tokiais atvejais literatūrinė kantrybė nepakeičia konsultacijos su Darbo ginčų komisija, Valstybine darbo inspekcija, teisininku ar darbuotojų atstovu.

Riba tarp brandinamo sprendimo ir žalingo delsimo

Rilkės frazė kartais netiksliai paverčiama raginimu „palaukti, nes viskas išsispręs“. Tai pernelyg siauras ir kartais pavojingas perskaitymas. Laukimas nėra dorybė vien todėl, kad jis sunkus.

Vertėtų nelaukti vieniems, kai:

• jaučiate grėsmę savo saugumui ar sveikatai;
• santykiuose patiriate kontrolę, smurtą ar bauginimą;
• finansinė ar darbo situacija reikalauja teisinio termino nepraleisti;
• nerimas, liūdesys ar nemiga reikšmingai trikdo kasdienį gyvenimą;
• sprendimą atidėliojate ne rinkdami informaciją, o iš baimės veikti.

Profesionali pagalba nesikerta su Rilkės mintimi. Priešingai, pokalbis su psichologu, karjeros konsultantu, gydytoju ar teisininku kartais yra būdas sąžiningai pažvelgti į klausimą. Išbūti su neatsakytu klausimu nereiškia likti be atramos.

Kodėl ši mintis vis dar skamba artimai

Rilkė siūlo ne pažadą, kad ateitis bus aiški, o kuklesnę laikyseną: ne viską privalome išspręsti akimirksniu. Žmogus gali rinkti faktus, saugoti savo ribas, kreiptis pagalbos ir kartu pripažinti, kad dalis sprendimo dar bręsta.

Jeigu šiandien svarstote dėl darbo, studijų ar svarbaus asmeninio pasirinkimo, verta patikrinti du dalykus: ar jūsų laukimas kuria daugiau aiškumo, ir ar jis nepalieka jūsų nesaugioje situacijoje. Tarp šių dviejų klausimų atsiveria brandesnė Rilkės kantrybės prasmė.

Šaltinis: Editorial research