Kodėl ligoninės nuostolis neparodo jos vertės Lietuvai

Universitetinės ligoninės finansinė ataskaita parodo pajamas, išlaidas ir rezultatą, tačiau neatsako, kiek valstybei vertas parengtas gydytojas, įdiegtas gydymo metodas ar nuolatinė transplantacijos komandos parengtis. Dėl šios priežasties tokių įstaigų negalima vertinti taip pat, kaip ligoninių, kurių pagrindinė užduotis yra suteikti įprastas gydymo paslaugas.

Tokią poziciją 2026 m. rugpjūčio 4 d. ELTA paskelbtame pranešime išdėstė Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys prof. dr. Saulius Čaplinskas. Jo pateikta universitetinių ligoninių samprata remiasi keturiomis susijusiomis funkcijomis: sudėtingiausių pacientų gydymu, specialistų rengimu, mokslo ir inovacijų plėtra bei visos Lietuvos sveikatos sistemos stiprinimu.

Lietuvoje veikia trys universitetiniai medicinos centrai: Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos ir Klaipėdos universiteto ligoninė. Jų veiklos rezultatai paliečia pacientus visoje šalyje, net jeigu žmogus nė karto nėra gydytas viename iš šių centrų.

Sudėtingiausi pacientai sutelkia brangiausias kompetencijas

Universitetinėse ligoninėse koncentruojamos paslaugos, kurioms reikia pažangios įrangos, didelę patirtį turinčių specialistų ir kelių medicinos sričių komandų. Čia atliekamos organų transplantacijos, sudėtingos širdies, kraujagyslių ir neurochirurginės operacijos, gydomi onkologiniai bei retomis ligomis sergantys pacientai.

Tokia koncentracija mažoje valstybėje neišvengiama. Transplantacijų programų, retų ligų centrų ar visų aukščiausios kvalifikacijos specialistų neįmanoma išlaikyti kiekvienoje ligoninėje. Kompetencijai palaikyti reikia nuolatinės praktikos, infrastruktūros ir parengties, kuri kainuoja net tada, kai konkreti reta procedūra tą dieną neatliekama.

Universitetinis centras dėl to nėra tiesiog aukštesnė gydymo pakopa, į kurią turėtų patekti kiekvienas pacientas. Jo pajėgumai skirti atvejams, kurių kitur negalima saugiai ir kokybiškai išspręsti dėl ligos sudėtingumo, technologijų ar specialistų patirties stokos.

Klinikoje vienu metu gydoma ir mokoma

Antroji universitetinių ligoninių funkcija sunkiau matoma pacientui. Konsultuodamas ar operuodamas patyręs gydytojas dažnai kartu moko studentą arba rezidentą, vadovauja klinikinio atvejo aptarimui ir vertina būsimo specialisto pasirengimą.

Šiose ligoninėse praktinių įgūdžių įgyja ne vien gydytojai. Jose rengiami ir kvalifikaciją kelia slaugytojai, akušeriai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, medicinos biologai, radiologijos technologai bei kitų sveikatos priežiūros profesijų atstovai.

Mokymas pailgina dalį procesų ir reikalauja dėstytojų darbo laiko, tačiau jo rezultatas atsiskleidžia po daugelio metų. Šiandienos klinikinė bazė lemia, kokie specialistai Lietuvos pacientus gydys po dešimtmečio.

Saulius Čaplinskas atkreipia dėmesį ir į sistemos prieštaravimą: medicinos studijas kasmet baigia daugiau absolventų, negu valstybė finansuoja rezidentūros vietų. Dalis jaunų gydytojų todėl negali tęsti pasirinktos specializacijos Lietuvoje, nors gydymo įstaigos tuo pat metu kalba apie specialistų trūkumą.

Mokslo rezultatai iš centrų pereina į kasdienį gydymą

Universitetinėse ligoninėse naujos medicinos žinios vertinamos klinikinėje aplinkoje. Jose vykdomi klinikiniai tyrimai, plėtojami biobankai, personalizuotos medicinos metodai, dirbtinio intelekto sprendimai ir tarptautiniai moksliniai projektai.

Ši veikla reikalauja ilgalaikių investicijų, kurios finansinėje ataskaitoje gali atrodyti kaip papildomos sąnaudos. Vis dėlto būtent klinikinių tyrimų ir inovacijų pagrindu atsiranda tikslesnė diagnostika, nauji vaistai, saugesnės procedūros bei gydymo rekomendacijos, vėliau pritaikomos kitose Lietuvos įstaigose.

Kai kuriems pacientams dalyvavimas klinikiniame tyrime gali suteikti galimybę anksčiau gauti pažangų gydymą, dar netapusį įprasta praktika. Tokia galimybė priklauso nuo konkretaus tyrimo sąlygų ir nėra bendras gydymo pažadas, tačiau ji parodo, kaip mokslo infrastruktūra gali turėti tiesioginę klinikinę vertę.

Trys centrai turi stiprinti visą gydymo tinklą

Universitetinės ligoninės taip pat konsultuoja kitų įstaigų medikus, rengia diagnostikos ir gydymo metodikas, koordinuoja retų ligų priežiūrą, organizuoja kvalifikacijos tobulinimą ir padeda diegti bendrus gydymo standartus. Jų kompetencija dėl to veikia už Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ribų.

COVID-19 pandemijos metu šie centrai gydė sunkiausius pacientus, rengė rekomendacijas ir konsultavo kitų ligoninių specialistus. Panašios nuolatinės parengties gali prireikti per naujas epidemijas, masines nelaimes, biologines, chemines ar radiologines grėsmes ir karo medicinos situacijas.

Klaipėdos universiteto ligoninės kūrimas šioje sistemoje turi atskirą reikšmę. Jos siekis – Vakarų Lietuvoje sutelkti aukščiausio lygio paslaugas, specialistų rengimą ir mokslą, kad daliai pacientų dėl sudėtingo gydymo nebereikėtų vykti į Vilnių ar Kauną. Pertvarkos rezultatą todėl turėtų rodyti ne vien administraciniai ar finansiniai duomenys, bet ir realiai sukurtos kompetencijos bei paslaugų prieinamumas regione.

Vienas finansinis rezultatas neaprėpia keturių misijų

Pacientų gydymas, studijos, mokslas ir nacionalinių kompetencijų palaikymas finansuojami skirtinga logika. Klinikinės pajamos gali padengti suteiktas paslaugas, tačiau jos savaime neapmoka viso studentų mokymo, tyrimų, metodinio vadovavimo ar parengties retoms krizėms.

Pranešime cituojamais Valstybinės ligonių kasos duomenimis, 2026 m. pirmąjį ketvirtį gydymo įstaigos suteikė 40,6 mln. eurų vertės paslaugų, viršijusių sutartyse numatytas apimtis. Stacionarines paslaugas teikiančioms įstaigoms teko 23,9 mln. eurų šios sumos, o didžiausios absoliučios apimtys fiksuotos universitetų, regionų ir rajonų ligoninių grupėse.

Šie skaičiai rodo įtampą tarp iš anksto suplanuoto finansavimo ir faktinio pacientų poreikio, tačiau vieni patys neparodo nei paslaugų kokybės, nei atskirų įstaigų efektyvumo. Net tai pačiai universitetinių ligoninių grupei priklausančių centrų finansinė padėtis skiriasi, todėl vieno ketvirčio pelnas ar nuostolis negali būti jų ilgalaikės vertės matas.

Reformą stabdo tarpusavyje priklausomos grandys

Universitetinių ligoninių problemų negalima išspręsti pakeitus tik jų valdymą ar finansavimą. Jeigu pirminė sveikatos priežiūra, sveikatos centrai ir regioninės ligoninės neperima atvejų, kuriuos gali gydyti arčiau žmogaus, pacientų srautai krypsta į didžiuosius centrus. Ten ilgėja eilės, o brangiausia kompetencija naudojama ir paslaugoms, kurioms jos nereikia.

Kartu medicina brangsta dėl genominių tyrimų, molekulinės diagnostikos, robotinės chirurgijos, pažangių vaizdinimo metodų ir kibernetinio saugumo poreikio. Nauja technologija reiškia ne vien įrangos pirkimą: jai reikia apmokytų darbuotojų, programinės priežiūros ir nuolat atnaujinamų gydymo procesų.

Reformos sudėtingumą didina ir žmogiškųjų išteklių klausimas. Tas pats specialistas gydo, moko rezidentus, dalyvauja tyrimuose ir konsultuoja kolegas kituose miestuose. Vienos funkcijos sumažinimas gali greitai paveikti likusias tris.

Pacientui gerai veikianti sistema reikštų aiškesnį kelią: kasdienės ir mažiau sudėtingos paslaugos būtų suteikiamos arčiau namų, o universitetinių centrų komandos galėtų sutelkti laiką į retus bei sudėtingus atvejus. Sauliaus Čaplinsko straipsnių cikle toliau numatyta nagrinėti grandį, nuo kurios prasideda daugumos pacientų kelias – šeimos gydytojo darbą, o po jo ir sveikatos centrų vaidmenį.

Šaltinis: ELTA